 |
| Image by Mohamed Hassan from Pixabay |
Prisimenu save, kai laukdavau Varnių tilto stotelėje autobuso, o pro šalį prabėgdavo kokie bėgikai ar prašvilpdavo kokie dviratininkai. Ir tokia mintis būdavo, bliamba, kaip jiems fainai, ir aš taip noriu. Bet nu realiai niekas manęs nestabdė irgi va taip bėgiot ar kažką daryt, tik aš pati. Bet tai nu baikit, aš gi ne bėgikė... va. Aš ne bėgikė. Net ne tai. Aš antibėgikė. Aš žmogus, kuris nesportuoja. Ir tada atėjo supratimas, kad norint būti žmogumi, kuris sportuoja, turi pradėt sportuot. Ir kuo skiriasi žmonės, kurie sportuoja nuo tų, kurie nesportuoja? Nuoseklumu. Net ir padarę didesnę pertrauką dėl kokių nors priežasčių ar šiaip kokios traumos, jie nepraranda savo tapatybės "aš sportuoju". Jie grįžta ir juda toliau.
Tad jeigu trumpai, ką čia tuo noriu pasakyt, tai labai paprastai. Nereikia norėti daryti, reikia tapti žmogumi, kuris tai daro. Aš žmogus, kuris sportuoja. Aš žmogus, kuris perskaito po knygą per savaitę. Aš žmogus, kuris nerūko. Aš žmogus, kuris visada eina miegot ir keliasi laiku. Kai įvyks šis lūžis galvoje, tada galima sulaukti ir norimų rezultatų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą