Feedback

Image by Gerd Altmann from Pixabay

Nėra našesnio mokymosi metodo kaip imersija. Jei mokaisi kalbos, apsuk save ta kalba. Pakeisk kalbą telefone, pasijunk fonui ta kalba dainuojamą muziką, radiją, laidą ar filmą. Net jei nieko nesuprasi, ne bėda. Svarbiausia, kad smegenys pratintųsi prie patternų. Aišku, dar paprasčiau yra tiesiog nukeliauti į šalį, kurioje ta kalba yra kalbama. Tad būsi apsuptas įvairiausių užrašų, žmonių kalbėjimų ir t.t. Pasivaikščioje po parduotuvę su ta kalba užrašytais prekių pavadinimais išmoksite juos greičiau nei kalant žodyną. Nes taip veikia inkaravimas. Jei pasakysit kažką ne taip, jus pataisys, ir viskas, pamoka išmokta visam gyvenimui.

Ok, su kalbom taip, o kaip gi su kitais dalykais? Tarkim, programavimas. Retas, kuris pradeda mokytis programuoti neturėdamas visai jokių idėjų. Dažniausiai būna kažkoks trigeris. Va, noriu būtent tokio appso, va noriu būtent tokios funkcijos, va noriu to ir ano. Ir tai labai gerai. Dažniausiai mūsų norai nebūna labai grandioziniai, ką reiškia, kad galim pradėti kurti dar neišmokę programuoti. T.y. pradedi mokytis kažkokių pagrindų ir jau galvoji, kaip čia pradėsi kurt savo projektą. Jei kažkas neveikia, tai nėra blogai. Tai yra feedback. Labi plain ir negailestingas. Bet feedback.

Jei mokaisi piešti, labai gerai, jei kas nors pakomentuoja išsamiai, ką reikėtų patobulint. Išjunk tą vidinį balsą „aš žinau geriau“, nes dažniausiai tai ne tiesa. Blogiausia, kai mes užmiegam ant laurų. Ką turiu omeny. Tarkim, nupieši ką nors ir pasidalini su savo artimaisiais. Ir jie visi tokie, o vau, kaip gražu. Ir jei tau to gana, all good. Bet dabar atsakyk į klausimą, kiek iš tų žmonių patys piešia? Kiek iš jų piešia gerai? Būtent, tau reikia specialisto nuomonės.

Mane žavi mano vienos draugės pasiryžimas. Ji labai gražiai piešia. Ji yra absoliuti savamokslė. Ji net pardavinėja savo darbus. Ir va, nepaisant to, ji dabar sumąstė, o davai išmoksiu fundamentals. Atrodo, pala, o tai tu nemoki? Moka, aišku, tačiau labiau intuityviai. O dabar ji nori išmokt ir sąmoningai suprast, kas ten per magija vyksta.

Didžiausią feedback galią pajaučiau sąlyginai neseniai. Studijų programoje turiu tokį dalyką kaip script writing. Kūrybinis rašymas tam tikra prasme. Dėstytoja mums leido pasirinkti, ar kursim savo originalų skriptą, ar rašysim jau esančio teksto adaptaciją. Ir man patinka žvelgti į šitą dalyką retrospektyviai. Pirma paskaita buvo siaubinga, mums sunkiai ėjo suprasti, ko dėstytoja iš mūsų nori. Bet galiausiai perpratom. Kitai paskaitai buvo liepta paskaityti apsakymą, ir tada mes jį nagrinėjom turbūt kokias 5 savaites, jei ne daugiau. Ir aš atsimenu, kaip su drauge vartėm akis, nu kooooks ten skirtumas, sėdi ten ji ar stovi.. nes literaliai turėjom išnagrinėt kone kiekvieną fucking žodį. Ir man žavu dabar galvoti apie dumb praeities save, kuri nesuprato, kam to reikia. Nes pirmi skripto rašymai ir buvo skirti kelių to apsakymo momentams aprašyti. O tada jau perėjom prie savo tekstų. Ir tai buvo toks omg momentas. Aš praktiškai iš karto žinojau, kokiam tekstui kursiu skriptą. Bet tik tada, kai pradėjau jį rašyt, supratau galutinai, kaip buvo svarbu išgyventi tuos momentus paskaitoje, kodėl svarbu detalės. Žinot, tą meme, kai mokytoja klausia, ką autorius turėjo omeny, kad užuolaidos buvo mėlynos? Skaitytojas turi pasirinkimo laisvę interpretuoti tekstą kaip nori. Tačiau ar tekste esančios detalės turi kokią reikšmę ar ne, gali pasakyt tik pats autorius. Bet galvojant apie profesionalius autorius, nelendant į eksperimentinę literatūrą, iš esmės dalykai yra parašomi ne šiaip sau.

Tad atrodo, kai dabar skaitau tą apsakymą, jis atrodo tam tikra prasme žymiai paprastesnis, net sakyčiau sukramtytas skaitytojui. Ir tarkim, kurdama savo scenarijų, aš leidžiu sau truputį savivalės ir nuslepiu tam tikrus dalykus, kurie paaiškėja iš esmės jau nuo pat pradžių. Tai darau intrigos labui, siužetas nuo to nenukenčią. Bet ok, gana čia man girtis, grįžtam prie feedback.

Tai ką mes darom? Mes ateinam į paskaitą ir iš eilės skaitom savo scenarijus. Dalimis. Ir tada dėstytoja prašo kitų kursiokių, kad jos pasidalintų savo įžvalgomis, kas aišku, kas neaišku ir t.t. Ir pirmą kartą atrodo keista. Bet tik tą pirmą kartą. Paskui, tai taip nuostabu. Nes „kritika“ yra argumentuota. Pvz., man neaišku, iš kur dabar atsirado šitas veikėjas. Arba, kodėl tu čia nori voice overio, o ne action line? Ir kas dar nuostabiau - žėkit, pastrigau šioje scenoje, nežinau, kaip pavaizduoti miegančią alkoholikę motiną skripte (nes tekste tai ten ir sako, kad ji yra nusmigus, bet jei žiūrim filmą, tai galima arba voice overį padaryt, arba kažkaip parodyt tai). Ir buvo tokių variantų, kad tarkim, šalimais stovi pustuštis alkoholio butelis. Ir atrodo, labai elementarus sprendimas, right? Bet. Vėlgi. Atidžiai skaitant apsakymą aš supratau, jog motinos alkoholizmas nebuvo perteikiamas akivaizdžiai pačiu veiksmu. Mes visada matome susitaršiusią ir apsvaigusią moterį, bet niekada nematome jos vartojančios. Ji vaikšto su puodeliu. Na, ir įsivaizduokit, rytas, atsikelia mama ir ateina IŠ miegamojo su pilnu kavos puodeliu. Ji tikrai neturi ten nei kavos aparato, nei virdulio. Miegamasis šiaip ne kavai gert skirta erdvė (aišku, visada yra išimčių). Tai ši maža detalė suteikia apsakymui labai daug. Tad labai smagu pasidalinti savo struggles su žmonėmis, kurie supranta, ir gali tau iš tikrųjų padėti.

Feedback nėra tavo kūrybiškumo žlugdymas. Mums reikia suvokti, kad nesam tobuli, ir mūsų darbai nėra idealūs. Akis iš šalies gali labai mus praturtint ir padėt išreikšti kuo tiksliau tai, ką norime pasakyti. Taigi, labai visus skatinu ieškoti feedback kuo daugiau. Jei mokotės groti, kalbėti, vaidinti - darykit įrašus. Kritiškai vertinkit save, savo stovėseną, balsą, mimiką ir t.t. Jei tik yra ko paklausti iš šalies, būtinai tai padarykit. Jei sportuojat, pasižiūrėkit, ką kiti daro, kad išspręstų tą pačią problemą.