Atia, 2025, labas, 2026, arba kodėl it sucks būti nauju savimi nuo sausio 1?

Image by Murali nath from Pixabay

Kiti gi sako, atia, senasis aš, ir labas, naujasis aš. Jau rašiau, jog tai gana komplikuotas metas: šventės, atostogos, susitikimai su artimaisiais, draugais ir daug visko, kas nėra rutina. Ir jei neturi nusistovėjusios rutinos, implementuoti kažką naujo į savo gyvenimą yra labai sudėtinga, nes... įpročiai mėgsta pastovumą. Ypač nauji.

Viskas ok, pakontempliuok, ko nori naujais metais, pasiplanuok ir pradėk veikti, pvz, nuo sausio vidurio. Kai jau visi bus pamiršę, ką sau prisižadėjo naujųjų metų išvakarėse, tu kaip tik pradėsi įgyvendinti savo tikslus.

Svarbiausia neapsikrauti. Laikas neguminis, tu taip pat. Susikoncentruok į tai, kas realistiška ir kas svarbiausia. Net jei lieka tik vienas dalykas, patikėk, it's worth it. Nes jei apsikrausi, nepadarysi nieko. Ir ne, you are not special. Tu esi tik žmogus, kuris jei iki tol to nedarė, tai ir vėliau viso to nepadarys. Ne todėl, kad esi netikša ar too dumb. O todėl, kad neturi tokių įpročių.

Jei tikslų turi daugiau, planuok juos implementuoti sistemingai. Pvz., jei jie arti vienas kito. Tarkim, nori gerti daugiau vandens ir sveikiau maitintis. Why nepradėjus gaminti sriubos? Taip ir skysčių daug suvartosi, ir daržovių. Čia galiu pasidalinti savo vadinama 5 min sriuba. Pati primityviausia sriuba, kurią verdu, yra tiesiog sultinio kubelis ir sauja makaronų/ryžių/ar bet kokios kitokios kruopos, kuri realiai greitai suverda. Tai tiesiog užverdi ir išjungi. Gali dar ko prisidėt. Saują špinatų, porą galvų briuselio kopūstų, cukiniją, literaliai belenką. Aš dar labai mėgstu pirkti džiovintas daržoves. Jos dažnai būna labai pigios ir jų labai daug. Tiesiog paguglink džiovintos daržovės sriubai, ir turėsi belenkokį pasirinkimą. O kas svarbiausia, ten tą maišą valgysi metus ar net ilgiau, nes sriubai užtenka vos saujos tų džiovintų daržovių. Ir taip paprastai turi karšto srėbalo sielai, gauni skysčių ir valgai sąlyginai sveikai.

Image by Steve Buissinne from Pixabay

Kitas momentas, skirtingus įpročius pradėk kurti tik tada, kai jau suformavai pirminius. Labai svarbu, kad pirminius įpročius pradėtum daryti automatu, daug nesvarstant, taip sakant, jau atkalus ranką. Kodėl tai yra svarbu? Nes kai nutinka gyvenimas, viskas byra. Mes neturim nei laiko, nei noro, nei jėgų ugdyti naujus įpročius, kai ne visada pavyksta laikytis jau turimų. Visada apgalvok planą B. Pvz., aš kasdien vaikštau po 10k žingsnių, irkluoju ir kas antrą dieną liftinu. Kai nutinka gyvenimas, metu irklavimą, jei gyvenimas nutinka labai drastiškai, metu ir vaikščiojimą. Bet liftinimo niekada. Nes tai užima mažiausiai laiko iš visų šitų veiklų, tad šios veiklos metimas nesudarys reikšmės. Jei negalėčiau liftinti, tai bent pabandyčiau kažkiek pavaikščiot.

Jei žinau, kad greičiausiai nepavyks likti kalorijų deficite, tai planas B yra bent jau neviršyti maintenance kiekio. Jei žinau, kad žiauriai noriu ko nors nuodėmingo (saldaus, sūraus, aštraus..), turiu sąrašą snacksų, kurie yra ale aprūvinti tokiais atvejais. Pvz., labai myliu kabanosius, bet jie tiesiog riebalų bomba, tad geriau paimu piknik sūrio lazdeles ar rūkytus skrandukus. Sūrio lazdelės irgi bomba, bet mažesnė, plius smagu jas valgyti. O skrandukai.. jie net ne kalorijų bomba. Tai pats draugiškiausias snacksas ir turi beveik 30 gramų baltymų per 100 gramų. Jei noriu ko nors saldaus, stengiuosi rinktis vaisius. Pvz., pomelo greipfrutas toks nuostabus. Jame iki 42 kalorijų per 100 gramų. Jį smagu valgyti, nes yra dėl ko pasiterlioti, plius, jis sotus, bet net jei ir daug jo suvalgysi, vargu ar pasieksi 300 kalorijų ribą. Na, o jei siela pageidauja ko nors riebaus ir nuodėmingo, oh well. Tai nusiperku ir mėgaujuosi be sąžinės graužaties, nes jei tavo by default būsena yra būti calorie deficite, tai net ir viršijus kalorijų kiekį, tos kalorijos nukeliaus tavo energijai, dar ten kur į raumenis, papildyti atsargas, bet dar ne į riebalus. Riebalams auginti irgi reikia nuoseklumo. Tad nereikia daryti dramos iš picos vakaro ar papildomo torto gabaliuko.

Įpročiai yra tam, kad padėtų tau gyventi gyvenimą, kurio tu nori, o ne riboti tave. Ir patikėk, su laiku tampa vis lengviau. Sunkiausia pradėti, o tada viskas eina kaip per sviestą.

Feedback

Image by Gerd Altmann from Pixabay

Nėra našesnio mokymosi metodo kaip imersija. Jei mokaisi kalbos, apsuk save ta kalba. Pakeisk kalbą telefone, pasijunk fonui ta kalba dainuojamą muziką, radiją, laidą ar filmą. Net jei nieko nesuprasi, ne bėda. Svarbiausia, kad smegenys pratintųsi prie patternų. Aišku, dar paprasčiau yra tiesiog nukeliauti į šalį, kurioje ta kalba yra kalbama. Tad būsi apsuptas įvairiausių užrašų, žmonių kalbėjimų ir t.t. Pasivaikščioje po parduotuvę su ta kalba užrašytais prekių pavadinimais išmoksite juos greičiau nei kalant žodyną. Nes taip veikia inkaravimas. Jei pasakysit kažką ne taip, jus pataisys, ir viskas, pamoka išmokta visam gyvenimui.

Ok, su kalbom taip, o kaip gi su kitais dalykais? Tarkim, programavimas. Retas, kuris pradeda mokytis programuoti neturėdamas visai jokių idėjų. Dažniausiai būna kažkoks trigeris. Va, noriu būtent tokio appso, va noriu būtent tokios funkcijos, va noriu to ir ano. Ir tai labai gerai. Dažniausiai mūsų norai nebūna labai grandioziniai, ką reiškia, kad galim pradėti kurti dar neišmokę programuoti. T.y. pradedi mokytis kažkokių pagrindų ir jau galvoji, kaip čia pradėsi kurt savo projektą. Jei kažkas neveikia, tai nėra blogai. Tai yra feedback. Labi plain ir negailestingas. Bet feedback.

Jei mokaisi piešti, labai gerai, jei kas nors pakomentuoja išsamiai, ką reikėtų patobulint. Išjunk tą vidinį balsą „aš žinau geriau“, nes dažniausiai tai ne tiesa. Blogiausia, kai mes užmiegam ant laurų. Ką turiu omeny. Tarkim, nupieši ką nors ir pasidalini su savo artimaisiais. Ir jie visi tokie, o vau, kaip gražu. Ir jei tau to gana, all good. Bet dabar atsakyk į klausimą, kiek iš tų žmonių patys piešia? Kiek iš jų piešia gerai? Būtent, tau reikia specialisto nuomonės.

Mane žavi mano vienos draugės pasiryžimas. Ji labai gražiai piešia. Ji yra absoliuti savamokslė. Ji net pardavinėja savo darbus. Ir va, nepaisant to, ji dabar sumąstė, o davai išmoksiu fundamentals. Atrodo, pala, o tai tu nemoki? Moka, aišku, tačiau labiau intuityviai. O dabar ji nori išmokt ir sąmoningai suprast, kas ten per magija vyksta.

Didžiausią feedback galią pajaučiau sąlyginai neseniai. Studijų programoje turiu tokį dalyką kaip script writing. Kūrybinis rašymas tam tikra prasme. Dėstytoja mums leido pasirinkti, ar kursim savo originalų skriptą, ar rašysim jau esančio teksto adaptaciją. Ir man patinka žvelgti į šitą dalyką retrospektyviai. Pirma paskaita buvo siaubinga, mums sunkiai ėjo suprasti, ko dėstytoja iš mūsų nori. Bet galiausiai perpratom. Kitai paskaitai buvo liepta paskaityti apsakymą, ir tada mes jį nagrinėjom turbūt kokias 5 savaites, jei ne daugiau. Ir aš atsimenu, kaip su drauge vartėm akis, nu kooooks ten skirtumas, sėdi ten ji ar stovi.. nes literaliai turėjom išnagrinėt kone kiekvieną fucking žodį. Ir man žavu dabar galvoti apie dumb praeities save, kuri nesuprato, kam to reikia. Nes pirmi skripto rašymai ir buvo skirti kelių to apsakymo momentams aprašyti. O tada jau perėjom prie savo tekstų. Ir tai buvo toks omg momentas. Aš praktiškai iš karto žinojau, kokiam tekstui kursiu skriptą. Bet tik tada, kai pradėjau jį rašyt, supratau galutinai, kaip buvo svarbu išgyventi tuos momentus paskaitoje, kodėl svarbu detalės. Žinot, tą meme, kai mokytoja klausia, ką autorius turėjo omeny, kad užuolaidos buvo mėlynos? Skaitytojas turi pasirinkimo laisvę interpretuoti tekstą kaip nori. Tačiau ar tekste esančios detalės turi kokią reikšmę ar ne, gali pasakyt tik pats autorius. Bet galvojant apie profesionalius autorius, nelendant į eksperimentinę literatūrą, iš esmės dalykai yra parašomi ne šiaip sau.

Tad atrodo, kai dabar skaitau tą apsakymą, jis atrodo tam tikra prasme žymiai paprastesnis, net sakyčiau sukramtytas skaitytojui. Ir tarkim, kurdama savo scenarijų, aš leidžiu sau truputį savivalės ir nuslepiu tam tikrus dalykus, kurie paaiškėja iš esmės jau nuo pat pradžių. Tai darau intrigos labui, siužetas nuo to nenukenčią. Bet ok, gana čia man girtis, grįžtam prie feedback.

Tai ką mes darom? Mes ateinam į paskaitą ir iš eilės skaitom savo scenarijus. Dalimis. Ir tada dėstytoja prašo kitų kursiokių, kad jos pasidalintų savo įžvalgomis, kas aišku, kas neaišku ir t.t. Ir pirmą kartą atrodo keista. Bet tik tą pirmą kartą. Paskui, tai taip nuostabu. Nes „kritika“ yra argumentuota. Pvz., man neaišku, iš kur dabar atsirado šitas veikėjas. Arba, kodėl tu čia nori voice overio, o ne action line? Ir kas dar nuostabiau - žėkit, pastrigau šioje scenoje, nežinau, kaip pavaizduoti miegančią alkoholikę motiną skripte (nes tekste tai ten ir sako, kad ji yra nusmigus, bet jei žiūrim filmą, tai galima arba voice overį padaryt, arba kažkaip parodyt tai). Ir buvo tokių variantų, kad tarkim, šalimais stovi pustuštis alkoholio butelis. Ir atrodo, labai elementarus sprendimas, right? Bet. Vėlgi. Atidžiai skaitant apsakymą aš supratau, jog motinos alkoholizmas nebuvo perteikiamas akivaizdžiai pačiu veiksmu. Mes visada matome susitaršiusią ir apsvaigusią moterį, bet niekada nematome jos vartojančios. Ji vaikšto su puodeliu. Na, ir įsivaizduokit, rytas, atsikelia mama ir ateina IŠ miegamojo su pilnu kavos puodeliu. Ji tikrai neturi ten nei kavos aparato, nei virdulio. Miegamasis šiaip ne kavai gert skirta erdvė (aišku, visada yra išimčių). Tai ši maža detalė suteikia apsakymui labai daug. Tad labai smagu pasidalinti savo struggles su žmonėmis, kurie supranta, ir gali tau iš tikrųjų padėti.

Feedback nėra tavo kūrybiškumo žlugdymas. Mums reikia suvokti, kad nesam tobuli, ir mūsų darbai nėra idealūs. Akis iš šalies gali labai mus praturtint ir padėt išreikšti kuo tiksliau tai, ką norime pasakyti. Taigi, labai visus skatinu ieškoti feedback kuo daugiau. Jei mokotės groti, kalbėti, vaidinti - darykit įrašus. Kritiškai vertinkit save, savo stovėseną, balsą, mimiką ir t.t. Jei tik yra ko paklausti iš šalies, būtinai tai padarykit. Jei sportuojat, pasižiūrėkit, ką kiti daro, kad išspręstų tą pačią problemą.

Klausinėjimas yra super power

Image by Gerd Altmann from Pixabay

Nesvarbu, ką gyvenime veiksi, ko mokysiesi, visada labai svarbu gauti feedback. Kitaip tu nieko neišmoksi ir netobulėsi. Bet mes, ar bent jau aš, užaugau tokioje kultūroje, kur užduodantys klausimus žmonės yra laikomi kvailais, o bet koks komentaras apie atliktą darbą yra kone asmeninis įžeidimas. Norisi pasakyt, kad gal naujoms kartoms taip nėra, tačiau buvusiame darbe mokiau visą krūvą jaunų žmonių, ir nemačiau didelio skirtumo tarp to, kaip mokosi jie ar mano bendraamžiai. T.y. klaustukų būdavo vos vienas per visą grupę. Bet ta grupė net nesuvokia, kaip gerai, jei toks yra. Ypač ne tas, kur nori tiesiog prisipist, o nori iš tikrųjų suprasti dėstomo dalyko esmę. Nes, kol aiškinu tam vienam žmogui, ir kitiems darosi aiškiau.

Tad taisyklė numeris vienas - jei tau kažkas neaišku, 100% kažkas neaišku ir kitam. Kad kiti neužduoda klausimų, nereiškia, kad jie supranta. Gal jie tokie pat dundukai kaip ir aš su mąstymu „ai, paskui pati išsiaiškinsiu“. Ir taip, jei užteks atsakomybės ir noro, visai realu. Bet kam eiti hard way, jei galima eiti easy way? Mokydamiesi kažko naujo jūs ir taip susidursit su įvairiais neaiškumais ir kliūtimis. Jei tik galite palengvinti savo egzistenciją užduodami mentoriui klausimą, do it. Nes tą laiką, ką skirtumėt aiškintis kažką, galite skirti praktikai.

Klausimai yra nuostabus dalykas. Jie ir mentoriui veikia kaip feedback. T.y. ok, aš pasiruošiu kažko išmokyti. Parengiu medžiagą. Kadangi aš ją išmanau kuo puikiausiai, man viskas yra akivaizdu. Aš jau negaliu to matyti kaip žmogus, kuris susiduria su tuo pirmą kartą. Ir kai pareina jaunųjų džedajų klausimai, aš pradedu suprast, kad va, štai to trūksta, štai čia gal reikėtų patikslinti niuansą, o gal vertėtų įtraukti į praktinius užsiėmimus va šitai ir šitai.

Atsiminkite, kad mentoriaus tikslas ne papasakoti dalykus, o padėti jums išmokti kažką atlikti. Mentorius ir taip viską žino, bet dirbti ar kažką daryti po mokymų reikės jums. Tad nebijokit klausti, atsakinėti į kvailus klausimus yra tiesioginis mentoriaus darbas. 

Mėnesio iššūkiai

Visai pamiršau papasakoti, kaip man sekėsi vykdyti lapkričio iššūkius. Kokie gi tie iššūkiai buvo?

Išspręsti vieną sudoku galvosūkį;

Journalinti;

Perskaityti po 50 lapų;

Bendrai neviršyti 100 eurų ribos ant maisto ir šiaip visokiems šūdniekiams;

Geriausiai sekėsi su sudoku. Nesprendžiau jų tik porą dienų, nes literaliai pamiršau. Tada visai gerai sekėsi tilpti į biudžetą iki lapkričio 24 dienos. Very proud. Skaityti mečiau po 8 dienos. Journalinti mečiau jau po 15 dienos. Užtat dar ko nebuvau paminėjus aname įraše, meditavau. Tai kaip ir su sudoku praleidau 2 dienas.

Taigi, kodėl man dalis pavyko, dalis ne? Sudoku spręsti malonu ir tai neužima daug laiko, tai tiesiog supaišydavau vieną ar kelis begerdama kavą. Kelis rytus kėliausi anksti ir vykau į Kauną, tad nenuostabu, kad grįžus neprisiminiau apie tai.

Dėl biudžeto, tai ką galiu pasakyt. koks ketvirtadalis ar trečdalis išlaidų buvo visai nemotyvuotos. T.y. visiškai nebūtinos. Oh well. Not a big deal. Still didžiąją dalį iššūkio varčiausi visai sėkmingai. O ir virš ką išleidau, nėra kažkas drastiško, vos 24 eur.

Journalinti mečiau, nes rašydama tiesiog random dalykus jaučiau naginimą smegenyse, kad tai laiko gaišatis.

Na, o su skaitymu. Jaučiu, mano pasirinkta knyga nebuvo tinkama tam laikotarpiui, nes dėl studijų ir taip turiu labai visko daug rimto skaityt. Greičiausiai man reikėjo pasiimti ką nors paprastesnio grožinio.

Kodėl nėra gruodžio mėnesio iššūkio? Oi, jis yra. Atsiskaityti semestro darbus ir išgyventi iki sesijos. O tada.. naujais metais lauks jau daugiau struktūros.

Klaida virtusi pamoka

Pristatau jums 555 nuodėmingas kalorijas -_-

Pastaruoju metu grįždama iš Kauno vis nusiperku jau iškeptą arba šaldytą picą. Ir tada pagalvojau, what the hell, gi pati galiu pasidaryt. Ale pigiau. Spoiler alert - nelabai. Anyway, nusipirkau ten paką padų. Jų ten 2 vienetai. Na, ir galvoju, va, saliamis būt gerai ir bekonas. Dar mocarela ir gouda. Ir kas nutiko? Aš galvojau, kad kalorijų bomba bus pade, bekone ir goudoj, bet pasirodo, kad saliamyje ir mocareloj. Like fuck the what??? Mocareloj beveik 300 kalorijų, saliamyje beveik 600!!! Žodžiu, gavosi mano pica net 1110 kalorijų bomba. Kai pirktinė rimiakinė vos 850 kalorijų. Suvalgiau tą grožį per mažiau nei 10 minučių.. buvo skanu. Tikrai buvo skanu. Bet bliamba. kas čia per kalorijos... tai va, reikia būt atsargiems su saliamiu, mocarelomis ir kabanosiais.

Stebuklingas skaičius

Plačiai paplitęs mitas, kad išsiugdyti įprotį reikia 21 dienos. Nežinau, kad priprasčiau prie karamelinių kruasanų man užteko vieno karto. Bet grįžtant prie įpročių formavimo, priklausomai nuo įpročių ir dedamų pastangų tas dienų skaičius gali labai varijuoti. Kartais gali užtrukti net metus, kad toks susiformuotų. Bet čia turbūt kažkas labai specifinio. Tačiau mes taip mėgstam skaičius. Suformuok įprotį per 21 dieną, įveik 30 dienų iššūkį, hard 75 ir t.t. Nemeluosiu, aš irgi tokius dalykus mėgstu, nes tai yra efektyvus būdas matuoti progresą. Žinoma, pirmiau reikia išsikelti protingus tikslus. Bet iš esmės, jei išsikeli protingus tikslus, susidėlioji veiksmus, ir štai. Arba tikslą pasieki, arba aiškiniesi, kur suklupai. Gal per sunkus? Gal žingsniai ne tie? O gal meluoji sau?

Bet kokiu atveju, ar įprotis ugdosi, pastebėsi iš to, kiek iš tavęs reikalaujama fizinių ir mentalinių pastangų jo laikytis. Pvz., aš tik dabar pastebėjau, kad išsiugdžiau keistą įprotį - vaikščioti, kai klausau voiso arba jį įrašinėju. Turiu keletą draugų, kurie mėgsta įrašyti, kaip aš vadinu, „podkastus“. Ir aš jų neklausau bile kaip. Aš tikrai noriu įdėmiai įsiklausyti, kas man yra pasakojama. Tai reiškia, kad tuo metu galiu daryti kažką simple, nereikalaujančio mano dėmesio. Turiu 3 tokius dalykus - vaikščiojimas, namų tvarkymas ir maisto gaminimas. Na, ir ką tai reiškia bendrumoj? Maždaug 10-30 minučių, o kartais ir daugiau, o dar jei ir aš kokį voisą įrašau, praleidžiu judėjime. Ir štai, šios veiklos man nekainuoja absoliučiai jokių fizinių ar mentalinių pastangų. Ir sakau, išsiugdė toks įprotis savaime.

Nesvarbu, kokį laikotarpį savo iššūkiams pasirinksi, svarbiausia suvokti, kad tai nėra vienkartinis sprendimas visam, tarkim, mėnesiui. Tau teks priimti šį sprendimą kiekvieną dieną.

Motyvacija mire, tegyvuoja disciplina

Internetai

Motyvacija yra trumpalaikė, ką tai reiškia? Taip, tai gali būti degtukas, kuris sukels didžiulį gaisrą, tačiau tam, kad liepsna išaugtų, ją reikia šerti. Degtuko neužteks. Ve, kokia metafora. Taigi, artėja nauji metai, prisigalvosim jiems visokiausių iššūkių ir lūkesčių. Nesvarbu, kokie tie tikslai, svarbiausia, kad pasirūpintume sėkmės mechanika. T.y. atlikdamas tuos pačius veiksmus negali tikėtis skirtingo rezultato. Jau čia kiekvienas savo prisigalvos, bet noriu atkalbėti nuo vieno dalyko, kurį žmonės kartais įtraukia į savęs ugdymo planą - bausmė.

Čia kalbu apie visokius atvejus, pvz., kasdien turiu perskaityt po 50 lapų, jei neperskaitysiu šiandien, tai rytoj turėsiu perskaityt 100. Arba nu va, suvalgiau 200 kalorijų daugiau, tai dabar turiu papildomai susportuot, kad sudeginčiau tas papildomas kalorijas. Koks sprendimas? Enjoy and let it go. Nereiškia, kad reikia sudeginti tas kalorijas arba minusuoti iš kitos dienos kalorijų. Bet kokios disciplinos esmė yra išlikti pastoviam. Pasaulis nesugrius, jei vieną dieną kažko nepadarysi, neuždėsi tos varnelės arba kažką padarysi ne taip.

Čia labai svarbi meilė sau pačiam. Suvokimas, jog tesi žmogus. Ir it's ok. Tiesiog stick to the plan. Ok, nepadarei kažko šiandien, padarysi rytoj. Viena „klaida“ nenurašo nei tavęs, nei tavo pastangų, ir tuo labiau tavo išsikelto tikslo.

Taigi, bausmės, kitaip nei nuoseklumas, neveikia. Tau ir taip sunku, neapsunkink savęs dar labiau.